Net ir brangiausias bei gražiausias automobilis neišvengiamai rūdija jo eksploatacijos metu, nes pilnai išvengti metalo, iš kurio pagamintas bet kurio automobilio kėbulas, aplinkoje esančių deguonies bei drėgmės sąveikos, neįmanoma. Koroziją arba rūdijimą greitina drėgnas mūsų klimatas, dažni temperatūrų svyravimai nuo + iki -, žiemos metu kelių priežiūrai gausiai naudojami druskų mišiniai bei tirpalai, nepakankamai gera kelių kokybė, dėl ko atsirandanti vibracija kenkia gamyklinėms dangoms bei hermetikams ir dar - nepakankamas vairuotojų dėmesys automobiliui.
Tie, kas mano, kad automobilių korozija tai dirbtinai sukurta problema, yra panašūs į strutį, kuris slepia galvą smėlyje, kad jos nematyti. Korozijos terminas kilęs iš lotyniško termino “corrosio” - graužimas, irimas. Kai kalbama apie automobilių koroziją, tai turimas galvoje procesas, kai metalas, be kurio neįmanomas joks automobilis, sąveikauja su aplinka - deguonimi ir drėgme, ir šio proceso pasekoje rūdija, arba koroduoja arba irsta.
Rūdys, yra šio proceso rezultatas. Kai korozijos proceso rezultatas tampa matomu, dažnai jau būna per vėlu ką nors daryti - automobilis praranda savo prekinę vertę, prekinį vaizdą, o kas svarbiausia - tampa nepakankamai saugus jį toliau eksploatuojant. Metalas, o konkrečiau geležis yra pagrindinė bet kurio automobilio medžiaga ir paprastai ji sudaro iki 90% automobilio svorio. Ten, kur yra geležis, visada vyksta ir jos korozija. Tai yra neišvengiama termodinamiškai. Geležis gamtoje randama stabilioje formoje dažniausiai savo pavidale, t.y. junginiuose su deguonimi. Žmogus, norėdamas panaudoti geležį savo tikslams, panaudodamas didžiulį kiekį energijos, perdirba tas gamtines geležies rūdas, paversdamas geležį iš oksidų formos į gryno metalo, turinčią kristalinę, bet nestabilią formą. Tačiau geležis iš tokios nestabilios formos visada stengiasi grįžti į pirminę savo gamtinę formą - t.y. oksidų formą. Tai jai lengvai pavyksta, nes tokiai grįžtamai reakcijai tereikia dviejų sąlygų - deguonies ir drėgmės.
Visi be išimties automobiliai eksploatacijos metu rūdija. Tiesa, vieni jų daugiau, kiti mažiau, bet visiškai nerūdijančių automobilių nėra ir kaip nustatėme pačioje pradžioje - būti negali. Nežiūrint į tikrai didelius skirtumus korozijos greičio požiūriu tarp įvairių markių, egzistuoja tam tikri dėsningumai, būdingi visiems automobiliams. Labai svarbu yra suprasti ir žinoti, kad korozija dažniausiai prasideda sunkiai prieinamose, nematomose kėbulo vietose, kur yra galimybė kauptis nešvarumams bei drėgmei - paprastai tai suvirinimo vietos, arba tokios vietos, kaip uždaros ertmės, susidarančios tarp sparno ir vidinio posparnio. Švedijos Korozijos instituto specialistai jau 25 metus tiria serijinių automobilių atsparumą korozijai. Tirdami 18 markių automobilius, jie nustatė bendrus automobilių korozijos dėsningumus, kurių pagrindiniai yra šie:
• Visiškai nerūdijančių automobilių nėra.
• Jau po 3 metų jautriausiose kėbulo vietose neišvengiamai prasideda korozija.
• Kuo ilgesnis eksploatacijos laikas, tuo didesni kėbulo plotai yra pažeidžiami korozijos.
Pamokantys yra šie antikorozinių medžiagų rinkos tyrimų duomenys: Pirkėjas, perkantis pirmą savo gyvenime automobilį niekada neklausia pardavėjo apie jo korozinį atsparumą. Šis klausimas taip pat niekada nerūpi pirkėjams - moterims, bei jaunesniems iki 27 m. pirkėjams. Pardavėjas, parduodantis naujus automobilius taip pat niekada savo motyvacijai nenaudoja “korozinio” atsparumo arkliuko, o paklaustas - duoda nuorodą į gamintoją - 3, 6 ar daugiau metų be jokių komentarų - tą teorinę garantiją pateikia kaip dogmą. Kuo daugiau “suvažinėjo” automobilių pirkėjas, tuo aktualesnis jam korozinio atsparumo klausimas. Tarp perkančių 4-6 automobilį, net 37% jau patys klausia - o kiek gi jis tarnaus, o jei pirkėjui teko patirti avariją, o po jos remontuotis, tai pardavėjo laukia tikrai nemalonūs klausimai - kokios medžiagos panaudotos ertmėse, o kokios ant dugno ir dar būtinai reikės įrodyti, kad vidiniai durų paviršiai, slenksčiai tikrai gamykloje padengti antikorozinėmis medžiagomis. Panašiai ir su pardavėjais, kai jie parduoda jau naudotas mašinas. Jei mašina dar ir buvo lyginta ir atlikti kiti kėbulo darbai, tai ją parduodantis tikrai atkreips pirkėjo dėmesį į tai, kad jis remontuotas vietas deramai apsaugojo nuo korozijos. Manyčiau, kad geras pardavėjas turėtų žinoti apie parduodamo automobilio atsparumą korozijai viską arba beveik viską, o pasakyti kiekvienam pirkėjui tiek, kiek jis pats nori išgirsti. Net ir tam pirkėjui, kuri pavyko įveikti tik metus “cinkuoto kėbulo” kozirį, tikrai nepamaišys pasiūlyti padaryti priešpardaviminį antikorozinį padengimą profesionalioje antikorozinėje sotyje, dirbančioje pagal standartizuotą technologiją su firminėmis švediškomis medžiagomis, visai taip kaip daroma Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, kur žiemos panašios į mūsų, mašinos brangios, žmonės turtingesni už mus, bet vis tiek važinėja į antikorozinius centrus. Juo labiau, kad tokią išvadą pateikia ir anksčiau minėti Švedijos Korozijos instituto specialistai, kurie pripažįsta, kad papildomas antikorozinis padengimas tikrai padeda prailginti automobilio tarnavimo laiką. Tokį padengimą galima daryti bet kada, net ir naujam automobiliui. Tiems automobiliams, kurių atsparumas korozijai mažesnis nei vidutinio, papildomą padengimą būtina atlikti kiek galima greičiau, o tiems, kurių atsparumas didesnis nei vidutinio, ne vėliau, nei baigiasi gamyklos garantija kėbului. Pirkėjui taip pat galima pripažinti, kad dėl automobilio gamybos technologijos ir surinkimo eiliškumo, visada atsiranda kėbulo vietų, kurių padengimas gamybos metu yra neįmanomas techniškai.
Tai ne tik objektyvi tiesa, bet ir geras argumentas tiems pirkėjams, kurie bijodami papildomo padengimo naudingumu teigia, kad gamintojas galėjo pats padengti, jei to tikrai reikia. Būtina turėti ir supratimą apie papildomo padengimo technologiją.
• Kiekvienam modeliui egzistuoja individuali technologinė schema, kurioje parodytos visos vietos, kurias reikia padengti, kuo padengti ir kaip prie tų vietų prieiti. Tokios schemos yra suderintos su gamintojais, atspinti kiekvieno modelio ypatybes ir negadina jokių jo elementų.
• Turi būti naudojama speciali profesionali purškimo įranga - aukšto slėgio beorio purškimo (iki 250 atm.) siurbliai, specialūs antgaliai, užtikrinantys kokybišką, tolygų medžiagų paskleidimą.
• Turi būti naudojamos profesionalios, patikimos, atestuotos, suderinamos su gamyklinėmis medžiagomis antikorozinės medžiagos. Nėra universalios medžiagos - uždaroms ertmėms reikia vienos, dugnui kitos, kurių eksploatacinės savybės skirtingos.
• Padengimo technologija turi būti standartizuota, atliekama griežtai laikantis eiliškumo, operacijų būtinumo ir panašiai.
• Papildomas ir savalaikis antikorozinis padengimas atitolina korozijos pradžią, o savalaikiai pakartotini daliniai padengimai, gali prailginti automobilio tarnavimo laiką dvigubai.
• Antikorozinį padengimą reikia rekomenduoti ir jau eksploatuojamas automobiliui - tai taip pat prailgina jo tarnavimo laiką, atitolinant korozijos pradžią. Tokiems automobiliams taikoma kiek modifikuota technologija.
• Antikoroziniame centre, atestuoti meistrai, naudodami švediškas medžiagas DINITROL, griežtai pagal registruotą Lietuvoje standartą padengs bet kokio amžiaus automobilį, suteiks savo darbui garantiją.
Visos teisės saugomos | Automagija | Sprendimas: Saulės spektras